Tie Betliejaus žmonės, kurie kentė romėnų ir savo bendrataučio Erodo priespaudą, priklausė nuo sociopolitinės ekonomikos skirstymų ir atskirčių, susidūrė su skirtinga ekonomika: su Dievo Apvaizdos ekonomika. Piemenims apreikšta žinia bylojo apie naują tikrovę, kurioje galios ir autoriteto sąvokos buvo perkeistos Dievo įsikūnijimo. Piemenys tuoj pat atsiliepė į šią teofaniją ir nuėjo į „Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė“. Pasaulis šiandien dar kartą susiduria su iššūkiu atsiliepti į angelų skelbimą, kuris prašo priimti dieviškąją ekonomiką, nešant džiaugsmą, viltį ir taiką ten, kur pasaulį drasko prievarta, neteisingumas ir godumas, rašoma šventų Kalėdų žinioje, kurią pasirašo trylika Jeruzalėje reziduojančių Bažnyčių patriarchų, arkivyskupų, vyskupų, savųjų bendruomenių galvų.
Ir šiame laiške jie dar kartą užsimena apie šiomis dienomis tarptautinėje politikoje vėl visu aštrumu iškilusį Jeruzalės statuso klausimą, pačiame Izraelyje lėmusį naujas mirtis ir šimtus areštų.
Trylikos krikščioniškų Bažnyčių ir bendruomenių valdovai „aiškiai pakartoja savo nuostatą, kviesdami išsaugoti šventojo Jeruzalės miesto status quo tol, kol bus pasiektas taikos susitarimas tarp Izraelio ir Palestinos, pagal tarptautinę teisę. Šventosios Žemės krikščionys žino, kad jų buvimas ir liudijimas glaudžiai susiję su šventosiomis vietomis, jų buvimu susitikimų vietomis tarp skirtingų tikėjimų žmonių. Tai šventosios vietos suteikė visam regionui prasmę, kurią turi šiandien. Bet kuri išskirtinė politinė pretenzija į Jeruzalę naikins tikrąją miesto esmę ir požymius, naikins mechanizmą, kuris išlaikė taiką per amžius. Jeruzalė yra šventa dovana. (...) Bandymas pasisavinti šventąjį Jeruzalės miestą ar jį apriboti vien pagal savo kriterijus yra kelias į labai tamsią tikrovę“, perspėjama žinioje.
Mes toliau meldžiame už visą Artimųjų Rytų regioną ir prašome Taikos Kunigaikštį įkvėpti širdis ir protus tų, kurie turi autoritetą, kad eitų taikos, teisingumo ir susitaikymo tarp tautų keliu. Švęsdami Kristaus atėjimą kaip šviesą pasauliui, mes remiamės ir esame guodžiami Zacharijo šlovės himno žodžių – „Dėl širdingiausio mūsų Dievo gailestingumo mus aplankė šviesa iš aukštybių, kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“, primena krikščionių vyresnieji iš Jeruzalės.
*
Vienas iš jų, arkivyskupas Pierbattista Pizzaballa, Lotynų patriarchato apaštalinis administratorius, gruodžio 20 dieną surengė spaudos konferenciją ir pokalbį su žurnalistais apie 2017 metus, kurie netrukus baigsis. Arkivyskupas Pizzaballa spaudos konferenciją pradėjo apibendrinimais – apie bažnytinį gyvenimą siaura prasme ir apie bendrą kontekstą, kuriame Bažnyčia gyvena, neišvengiamai jo įtakojama.
Kalbėdamas apie patriarchato gyvenimą, arkivyskupas priminė apie pradėtus ir visus ateinančius metus vyksiančius administracinius pertvarkymus. 2017 metais patriarchatas savo prioritetu pasirinko šeimų sielovadą ir susitelkė į ją: rengimui santuokai, jaunų porų palydėjimui, ugdymui tėvystei. Jis pats, primena arkivyskupas, neseniai paskirtas į savo pareigas, lanko patriarchato parapijas.
Pastaruoju laiku piligrimų skaičius smarkiai ūgtelėjo. Arkivyskupas Pizzaballa vylėsi, kad dabartinė krizė neišgąsdins tų, kurie nori atvykti į Šventąją Žemę. Piligrimystė yra svarbi religinė patirtis, gražus solidarumas su vietiniais krikščionimis ir paspirtis tiems, kurie dirba religinio turizmo sektoriuje. „Kviečiame piligrimus aplankyti Šventąją Žemę ir Jordaniją be baimės, nes nėra jokio pavojaus“, patikino arkivyskupas. Galiausiai jis paminėjo šv. Kristaus Kapo bazilikos restauravimą, kuris iš tiesų buvo krikščioniškų Bažnyčių suartėjimo ir draugiškumo išraiška, vargu ar įmanoma vos prieš keletą metų.
Kalbėdamas apie bendrą kontekstą, Lotynų patriarchato apaštalinis administratorius priminė aplinkybes, kurios privertė užimti pozicijas dėl mečečių Al-Aqsa ir Uolos Kupolo pasiekiamumo, dėl bažnyčių nuosavybės, galiausiai, šiomis dienomis, dėl Jeruzalės miesto statuso.
Politika, - kalbėjo arkivyskupas, - yra didysis nesantysis. Nežinome, kas bręsta raštinėse tų valstybių, kurios lemia mūsų ateitį, bet čia, mūsų kontekste, nėra politikos, kuri nurytų perspektyvas ir apibrėžtų ateitį. Tai frustruoja ir dezorientuoja. Mums reikia politikos – ne saloninės, bet sugebančios išversti į konkrečius pasirinkimus tautų lūkesčius. Mūsų tautos yra pavargusios nuo prievartos, kuri nieko nedavė. Yra ištroškusios teisingumo, teisių, tiesos. Tai gali atrodyti bendri ir retoriniai teiginiai, bet čia, mūsų kontekste, jie turi konkretų poveikį kasdieniame gyvenime, persikėlime ir judėjimo laisvėje, leidimuose, šeimų susijungimuose, visų krikščionių šeimų kasdienybėje. (Vatikano radijas)
